Straipsnis iš nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio "Voruta", 2013 m. gegužės 25 d.

Rytų Lietuvos mokyklų istorija

Nuo Tamašiavos iki Eišiškių

Antanui Lesiui įteikta Stanislovo Rapolionio premija

Stanislovo Rapolionio mirties dieną, jau devintą kartą buvo įteikta Stanislovo Rapolionio premija už kultūros, švietimo, tautiškumo, istorijos sklaidą ir puoselėjimą Pietryčių Lietuvoje. Šis lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ globojamas renginys, kaip įprasta, vyko S. Rapolionio biusto puošiamoje Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos aktų salėje. Gimnazijos direktorė Danuta Zuzo neslėpė džiaugsmo, kad jau nebe pirmus metus gimnazijai tenka tokia garbė organizuoti Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo ceremoniją. Šiemet į šventę atvyko ir Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos mokinių dainų, deklamavimo bei kankliavimo klausėsi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento darbuotoja Ramutė Zungailienė, Vytauto Landsbergio fondo valdybos pirmininkė prof. Gražina Landsbergienė, šiame fonde dirbanti Onutė Miliauskaitė, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė Danguolė Sabienė, „Versmės“ leidyklos projektų vadovas Andrius Biziulevičius, trys premijos laureatai – lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis (2009), pedagogas, menininkas, kultūros veikėjas Vytautas Dailidka (2005), „Vorutos“ laikraščio steigėjas, leidėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius (2011), pulkininkas Arūnas Dudavičius ir, žinoma, š. m. premijos laureatas, pedagogas, istorikas, daugybę metų savo straipsniais „Vorutai“ talkinęs Antanas Lesys su žmona Jovita Niūniavaite-Lesiene.

Stanislovo Rapolionio darbų tęsėjai

Pasveikinusi svečius gimnazijos direktorė D. Zuzo žodį perleido lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui A. Masaičiui. Jis gausiai gimnazistų auditorijai priminė, kad savo vaikystę Eišiškių apylinkėse praleido, čia išaugo ir lietuvių tautos ąžuolas, vienas iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų, profesorius, lietuvybės puoselėtojas Stanislovas Rapolionis (~1500–1545 m. gegužės 13 d.). Apgailestavo, kad ši asmenybė nesuspėjo nuveikti tiek daug, kiek ketino, pernelyg trumpas buvo jo gyvenimas. Vis dėlto smagu, kad S. Rapolionio vardą tebežymi mūsų tautai vertingi ir kilnūs šių laikų Lietuvos kultūros ir švietimo veikėjų darbai – regis, nesiliauja tas gėris, keliaujantis laiku iš pat XVI a. Šiek tiek praskleidus istorinį kontekstą, buvo pristatytas ir premijos laureatas Antanas Lesys, pristatyti jo darbai ir nuopelnai ne vien Pietryčių Lietuvos, bet ir visos Lietuvos kultūrai, istorijai. Tai daug patirties sukaupęs istorijos mokytojas ir žurnalistas („Vorutos“ redakcinės kolegijos narys, „Trakų žemės“ straipsnių autorius – red. pastaba), daugybę metų paaukojęs Šalčios kraštui, jo istoriniam tyrinėjimui, o 2012 m. drauge su žmona išleidęs pabrėžtino aktualumo mokytojams ir jaunajai kartai knygą „Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą“, tais pat metais buvo parengta ir knyga „Bažnyčios riteris“, atskleidęs skaitytojams kun. Juozo Zdebskio gyvenimą ir žūties aplinkybes.

„Visą gyvenimą buvau mokytojas ir likau mokytojas“

Iš A. Masaičio rankų priėmęs premiją, A. Lesys ją paskyrė savo žmonai Jovitai – „bendramintei, bendražygei“, su kuria susipažino Poškonyse (Šalčininkų r.). Jie daugelį metų drauge dirbo, mokytojavo. Laureatas negailėjo padėkų garbiems svečiams, asmenims, publikavusiems jo parengtus straipsnius, leidusiems knygas. Pasakojo apie medžiagos savo publikacijoms rinkimą: „Archyvuose darbas sunkus, nes pavadinimai (vietovių – red. pastaba) yra iškraipyti. Yra storos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtos knygos, jos neturi abėcėlinių rodyklių, taigi taip visus septynis tomus peržiūrėti reikėjo. Su žmona sudarėme tuometį Šalčininkų krašto mokytojų sąrašą. Kodėl sudarėmė? Todėl, kad tautybės susimaišė – vieni lenkais, kiti lietuviais pasirašinėjo ir buvo labai sunku atskirti.“ A. Lesio ir jo žmonos darbas neapsiribojo vien archyvais ir pedagoginiu darbu. Supratęs, kad dirbant vien mokykloje nepavyks surinkti pakankamai istorinės medžiagos savo mokiniams ir leidiniams, pats ėmėsi tiesioginio istorijos tyrinėjimo – A. Lesys pasakojo apie judviejų su žmona keliones po Pietryčių Lietuvos kaimus, pabrėžė istorijos liudytojų pasakojimų svarbą, prisiminė žmones, su kuriais teko susitikti, kurie padėjo sukaupti daug medžiagos (rašytinės, garsinės, vaizdinės) knygoms ir straipsniams, stebėjosi tvirtu sutiktųjų tikėjimu išsaugoti lietuvybę savo šneka ir dainomis.

Kaip tikras pedagogas siekdamas auginti salėje susirinkusių gimnazistų pasididžiavimą savo kraštu ir kartu, regis, ieškodamas tų, kurie atėjus laikui tęs dar paties S. Rapolionio pradėtą darbą, paminėjo visus rengusius publikacijas apie Šalčininkų kraštą: Bronių Kviklį – žurnalistą, kalbininkus: Antaną Salį, Zigmą Zinkevičių, dabartinį „Vilnijos“ draugijos pirmininką Kazimierą Garšvą, istoriką, vertėją, Vilniaus krašto visuomenės veikėją Vincą Martinkėną, Stanislovą Buchavecką, Izidorių Šimelionį. Aptarė minėtų asmenų publikacijas, aprašytą istorijos tarpsnį ir užsiminė apie būsimąjį leidinį – ketvirtąją knygelę „Gyvenimo upės versmė‘‘, kur bus pateikta naujos archyvinės medžiagos apie Dieveniškių kraštą. Savo kalbos pabaigoje A. Lesys atsiskleidė ir kaip poetas – jis padeklamavo du savos kūrybos eilėraščius iš almanacho. O paskutinė frazė buvo ši: „Visą gyvenimą buvau mokytojas ir likau mokytojas. Kiekvienas iš Jūsų, kurie čia sėdit, kad ir svečiai, turėjot mokytojus, ir ateity vis tiek turėsit mokytojų... Tas kelias yra labai prasmingas, nes mokytojas – tautos švietėjas ir auklėtojas.“

Vytauto Landsbergio fondas – dėmesys kultūrai, švietimui, jaunajai kartai

A. Lesiui ir jo žmonai Jovitai už bendrą darbą dėkojo prof. Gražina Landsbergienė, už jų indėlį ir veiklą įteikė Vytauto Landsbergio fondo dovaną. Ji teigė, kad „dėka tokių žmonių formuojasi mūsų skruzdėlynas, mūsų pažinties skruzdėlynas, mūsų tautos savimonė <...>. Mums visą laiką primenama, kas mes esam, iš kur mes esam ir kuo mes turime tapti, ką mes turime saugoti, dėka tokių žmonių, kurie pasiaukojančiai dirba.“ Profesorė pasveikino ir visus susirinkusiuosius: „Aš linkiu Jūsų mokyklai ir visiems mokiniams, kad jūs suteiktumėt ir savo šaliai džiaugsmo ateidami, peržengdami mokyklos slenkstį, įgydami žinių, nes čia jūs formuojatės kaip žmonės, įgaunate brandos ir pasirenkate savo kelią, todėl labai linkėčiau, kad rastumėt, kas padės peržengti šitą slenkstį.“ Ši garbi viešnia džiaugėsi žaidimų aikštele, kurios atidarymas įvyko iškart po Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo ceremonijos. Šią aikštelę gimnazijai įrengė, lėšų skyrė Vytauto Landsbergio fondas ir Jungtinių Amerikos Valstijų išeivis Albinas Markevičius. Fondui gimnazija yra dėkinga ir už 2012 m. rudenį pradinių klasių mokiniams įrengtą poilsio, žaidimų kambarį „Vaikystės pasaka“.

Sveikinimai devintajam premijos laureatui

Tądien Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje buvo nepaprastai šviesu – nesiliovė padėkos ir sveikinimai, mokinių deklamavimu, dainomis ir muzika liejosi lietuvybės versmė. Laureatą sveikino ceremonijos organizatoriai ir svečiai, tie, kurie nuolat stebėjo jo veiklą ir pasiekimus. Neišsenkančios kūrybinės energijos ir kantrybės dirbant archyvuose laureatui ir jo žmonai VšĮ „Vorutos“ fondo darbuotojų ir „Vorutos“ laikraščio skaitytojų vardu linkėjo J. Vercinkevičius. A. Lesio knygelę „Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą“ aptarė, jo nuveiktais darbais didžiavosi ir jų dar daugybės palinkėjo J. Vasiliauskas.

Tikėkime, ši lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ puoselėjama Stanislovo Rapolionio premijos teikimo tradicija Rytų Lietuvos mokyklų mokiniams bus patirtis, kuri motyvuos siekti kuo aukštesnių tikslų, motyvuos būti kilniais, nesavanaudiškais, pasauliui atvirais žmonėmis.

Irma Stadalnykaitė

Juozo Vercinkevičiaus nuotraukos

"Voruta", 2013 m. gegužės 25 d.